Papasakok apie save: kuo šiandien užsiimi ir kaip atsidūrei šiame kelyje? Gali trumpai pristatyti ir tai, kas Tau svarbu už darbo ribų.
Esu mados, reklamos, vestuvių ir buduaro fotografė. Mano istorija su fotografija prasidėjo dar vaikystėje. Būdama dešimties jau ekspermentavau ir bandžiau perprasti fotografijos subtilybes. Paauglystėje atradau mados fotografiją. Mane sužavėjo ne tik pats fotografavimo procesas, bet ir visa kūrybinė virtuvė: idėjų bei lokacijų paieškos, tinkamos komandos ieškojimas ir visas organizacinis darbas. Mados fotografijoje skirtingų sričių profesionalai susivienija dėl vieno bendro tikslo - sukurti stiprų vizualinį rezultatą. Dar paauglystėje supratau, kad fotografija man yra kur kas daugiau nei pomėgis. Tai sritis, kurioje galiu nuolat augti, mokytis, išbandyti save ir išeiti iš komforto zonos.
Šiandien mano profesiniame kelyje atsirado dar viena itin svarbi kryptis - buduaro fotografija. Po daugelio metų fotografavimo nusprendžiau daugiau dėmesio skirti moterims ir padėti joms pamatyti save kitu kampu. Man svarbu seksualumą perteikti ne vulgariai, o subtiliai, estetiškai ir skoningai. Tikiu, kad fotosesija gali tapti kur kas daugiau nei gražių nuotraukų kūrimu, tai puiki galimybė moteriai skirti laiko sau, iš naujo atrasti savo grožį, pasitikėjimą savimi ir galbūt net pamilti tas savo puses, kurių anksčiau nepastebėdavo.
Kokiu savo pasiekimu ar žingsniu šiuo metu labiausiai didžiuojiesi? Tai gali būti ir didelis profesinis laimėjimas, ir mažas, Tau asmeniškai svarbus pokytis.
Didžiausiu savo pasiekimu laikau ne tik įgyvendintus projektus ar žinomus vardus, su kuriais teko dirbti, bet ir tai, kad fotografiją pavyko paversti pagrindine savo veikla. Man tai reiškia galimybę gyventi iš to, ką nuoširdžiai myliu.
Dar būdama vos 17-os sukūriau dvi fotografijos parodas. Viena jų buvo įvertinta medaliu už tautiškumo skatinimą. Jau tuomet norėjosi, kad mano kuriami darbai turėtų ir gilesnę prasmę. Per savo profesinį kelią teko dirbti su tokiais žinomais žmonėmis kaip Dovilė Urbanaitė-Schukowski, Dijora Petrikonytė, Indrė Bareikienė, Oksana Pikul, Agnė Gilytė, Simona Šernė ir Paulina Skrabytė, taip pat su prekių ženklais „Lindex“, „Belted“, „Ferior Intima“, „Inavati“ ir „Aeronautica Militare“. Mano darbai publikuoti Lietuvos mados bei gyvenimo būdo žurnaluose, taip pat tarptautinėje „Vogue Italia“ internetinėje platformoje.
Šiemet įamžinau ir daug visuomenės dėmesio sulaukusią pirmąją Oksanos Pikul bei Dominyko Dirksčio fotosesiją. Tai buvo projektas, kuris išsiskyrė plačiu atgarsiu viešojoje erdvėje.
Dar viena labai svarbi mano profesinio kelio dalis - dėstytojavimas Vilniaus dizaino kolegijoje ir individualūs studijinio apšvietimo mokymai fotografams. Galimybė dalintis sukauptomis žiniomis su kitais paskatino mane pačią dar labiau gilintis į fotografiją, kelti kvalifikaciją ir dalyvauti profesinėse stažuotėse skirtinguose Europos miestuose. Man labai gera jausti, kad šiandien galiu ne tik pati kurti, bet ir padėti kitiems fotografams atrasti naujas galimybes savo profesijoje.
O kalbant apie mažesnius, kasdienius pasiekimus, vieni labiausiai džiuginančių dalykų yra savarankiškai įgyvendinti kūrybiniai projektai. Dažnai jie reikalauja nemažai laiko, finansinių investicijų ir organizacinių pastangų, tačiau būtent galimybė pamatyti, kaip pirminė mintyse gimusi idėja virsta realiu rezultatu, man suteikia didžiulį pasitenkinimą. Tokie projektai yra savotiškas priminimas sau, kodėl pasirinkau šį kelią.
Koks iššūkis Tave daugiausia išmokė ir kas padėjo jį įveikti? Pasidalink konkrečia situacija ir tuo, ką po jos pradėjai daryti kitaip.
Kadangi esu kilusi iš Klaipėdos, baigusi mokyklą persikėliau gyventi į Vilnių. Iš pradžių viskas atrodė puikiai: laukė norimos studijos, naujas gyvenimo etapas, o nemaža dalis draugų taip pat gyveno sostinėje. Tačiau viena svarbi mano gyvenimo dalis - fotografija, staiga visiškai sustojo. Iki tol buvau susikūrusi labai didelį klientų ratą pajūryje, o persikėlus į kitą miestą viską teko pradėti nuo nulio.
Didžiausias iššūkis buvo iš naujo kurti ne tik klientų ratą, bet ir kūrybinę komandą, užmegzti profesines pažintis bei atrasti savo vietą mieste, kuriame fotografų ir taip netrūko. Nemeluosiu, tuo metu tai atrodė tikrai bauginančiai, kilo daug klausimų ir nežinomybės, ar pavyks iš šio amato išgyventi. Pirmąjį pusmetį po persikraustymo pirmą kartą gyvenime neturėjau nė vieno fotografijos projekto ar užsakymo. Vis dėlto nusprendžiau nelaukti, kol galimybės atsiras savaime. Susibūrusi su keliais kitais fotografais, išsinuomojome mažutę fotostudiją keliems mėnesiams. Įvairiose grupėse paskelbiau ieškanti merginų, norinčių nemokamai pasifotografuoti. Maždaug mėnesį fotografavau be atlygio, tuo metu man buvo svarbiausia ne uždirbti, o kurti naują darbų portfolio, būti matomai ir po truputį įsitvirtinti Vilniaus rinkoje. Pirmieji rezultatai neatėjo iš karto, tačiau po kelių mėnesių pradėjo atsirasti naujų užklausų, klientų ir bendradarbiavimo galimybių. O pasibaigus šiam pusmečiui pirmą kartą sulaukiau pasiūlymo įamžinti žurnalo viršelį. Pamažu viskas įsisuko iš naujo.
Ši patirtis mane išmokė, kad ne visada reikia laukti tinkamo momento ar kažkieno suteiktos galimybės. Kartais ją reikia susikurti pačiai. Supratau, kad investicija į save, savo matomumą, pažintis ir patirtį ne visada atsiperka iš karto, tačiau nuoseklus darbas ilgainiui duoda rezultatų. Dabar, susidūrusi su nauju iššūkiu, stengiuosi ne klausti, kodėl kažkas nevyksta, o ieškoti būdų, ką pati galiu padaryti, kad tai pasikeistų.
Kaip atrodo Tavo įprasta diena ir kas joje padeda atrasti laiko sau? Papasakok, kas Tau veikia ir kas vis dar nelengva.
Mano dienotvarkė labai įvairi. Vienomis dienomis laukia fotosesijos, kitomis galiu visą dieną praleisti prie kompiuterio retušuodama nuotraukas. Tarp visų šių veiklų, žinoma, netrūksta ir bendravimo su klientais, projektų planavimo, kūrybinių idėjų generavimo bei organizacinių darbų.
Iš pirmo žvilgsnio laisvai samdomas darbas gali atrodyti labai romantiškas: pati planuoji savo laiką, renkiesi projektus ir neturi tradicinio darbo grafiko. Tačiau realybėje už šios laisvės slypi nemažai atsakomybės. Dažnai dirbi gerokai daugiau nei įprastą darbo dieną, o riba tarp darbo ir asmeninio laiko kartais tampa labai plona. Pasitaiko, kad su klientais susirašinėju ir vėlyvais vakarais, savaitgaliais, o galvoje net ilsintis sukasi būsimų projektų reikalai.
Todėl laiką sau stengiuosi sąmoningai įtraukti į savo dienotvarkę. Man labai padeda fizinė veikla: šokiai, apsilankymai sporto salėje. O patį didžiausią persikrovimą suteikia kelionės, ypač esu pamėgusi solo keliones. Galimybė ištrūkti iš įprastos aplinkos, savarankiškai tyrinėti naujas vietas ir bent trumpam atsiriboti nuo kasdienių darbų man yra tikras emocinis restartas. Tiesa, vis dar mokausi nejausti kaltės ilsėdamasi ir suprasti, kad produktyvumas nėra matuojamas vien atliktų darbų kiekiu.
Kokia patirtimi ar atradimu norėtum pasidalinti su moterimi, kuri dabar eina panašiu keliu? Tai gali būti patarimas, įprotis arba mintis, kurią Tau pačiai būtų buvę naudinga išgirsti anksčiau.
Man atrodo, kad viena dažniausių klaidų, kurią darome siekdamos savo tikslų, nuolatinis lyginimasis su kitais. Nerimaujame, kai norimi dalykai ar rezultatai neateina taip greitai, kaip tikėjomės, arba kai matome, kad kolegoms tam tikrus dalykus pavyko įgyvendinti gerokai greičiau. Mano pačios kelias tikrai nebuvo nei greitas, nei visuomet lengvas. Tačiau šiandien suprantu, kad kiekvienas etapas, net ir tas, kuris tuomet atrodė kaip žingsnis atgal, buvo reikalingas tam, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar.
Norėčiau kiekvienai moteriai palinkėti neprarasti tikėjimo savimi ir savo idėjomis. Net jei kartais jos atrodo pernelyg drąsios, „crazy“ ar sunkiai įgyvendinamos, neatsisakykite jų vien todėl, kad dar nežinote, kaip viską padaryti. Nebūtina turėti viso plano nuo pirmos dienos. Kartais užtenka žengti pirmą žingsnį, o kiti atsakymai ateina jau procese.
Kaip atradai She Is Glowing ir ką Tau suteikia buvimas Klube? Jei gali, prisimink konkretų pokalbį, pažintį, mokymą ar akimirką, kuri Tau įstrigo.
„She Is Glowing“ Klube atsidūriau gana atsitiktinai. Prieš maždaug penkerius metus fotografavau Dovilę Urbanaitę-Schukowski. Fotosesijos metu smagiai pasišnekučiavome apie Klubą, jo idėją ir veiklą. Tąkart fotosesijoje taip pat dalyvavo kelios Klubo narės. Mane labai sudomino pati Klubo vizija, organizuojami susitikimai ir mokymai. Idėja taip patiko, kad savo gimtadienio proga paprašiau sesers padovanoti metinę narystę.
Labai džiaugiuosi matydama, kaip per šį laiką išaugo Klubas ir kiek daug skirtingų veiklų šiandien jame galima atrasti. Tai vieta, kurioje gali ne tik prasiblaškyti nuo kasdienės rutinos, bet ir sutikti bendraminčių, išgirsti naujų idėjų, mokytis bei atrasti sau netikėtų veiklų.
Man asmeniškai labiausiai įsiminė „Business Speed Dating“ susitikimai ir kasmetinis „She Is Glowing“ renginys. Būtent ten pavyko praplėsti savo pažinčių ratą, užmegzti naujų ryšių. Šių renginių metu užmegztų pažinčių dėka vėliau gimė ne vienas projektas.
Manau, didžiausia Klubo vertė yra galimybė būti tarp moterų, kurios turi skirtingas patirtis, profesijas ir tikslus, tačiau jas vienija noras augti. Kartais vienas pokalbis ar pažintis gali tapti pradžia kažko, apie ką net nebūtum pagalvojusi.
Ką Tau asmeniškai reiškia būti spindinčia moterimi?
Man spindinti moteris - tai ambicinga, savo svajonių ir tikslų siekianti moteris, kuri nepraranda smalsumo gyvenimui ir drąsos išbandyti naujus dalykus. Tačiau man spindėjimas nėra vien profesiniai pasiekimai, išorinė išvaizda ar pasitikėjimas savimi. Tai gebėjimas džiaugtis ne tik savo mažomis ir didelėmis pergalėmis, bet ir nuoširdžiai palaikyti bei džiaugtis kitų moterų sėkme. Spindinti moteris, nebijo būti savimi, moka pripažinti, kad dar turi kur augti, net ir susidūrusi su sunkumaisnepraranda tikėjimo savimi.
