Susipažinkime – papasakokite plačiau apie save. Kaip gimė sprendimas tapti pilote? Kas Jus įkvėpė pasirinkti būtent šį kelią? Kada pirmą kartą supratote, kad aviacija gali būti Jūsų profesinis kelias, o ne tik svajonė?
Labas! Aš esu Julija, man 27-eri, ir esu komercinių lėktuvų pilotė.
Svajonės būti pilote vaikystėje neturėjau – ar daug mergaičių vaikystėje ar paauglystėje išvis pagalvoja apie tokį dalyką? Laimei, apie tai pagalvoja vis daugiau, tačiau niekada nebuvau viena iš jų. Tačiau aviacija visada labai traukė – galbūt dėl to, kad tai asocijavosi su kelionėmis, kažkuo nauju, įdomiu, visas tas oro uosto šurmulys ir aviacinė romantika atrodė labai gundančiai. Minties būti skrydžio palydove neturėjau – darbas klientų aptarnavimo srityje tikrai ne man... O apie daugybę kitų profesijų aviacijoje tuo metu išvis nežinojau.
Paauglystę praleidau su šunimis – ruošiau juos parodoms, dresūros egzaminams, daug keliaudavau po pasaulį į šunų parodas, ir tai davė man neįkainojamos patirties. Atėjau į „šunų pasaulį“ 12-os – tėvai šios veiklos nepalaikė, nieko nepažinojau, net šuns neturėjau, tačiau su laiku pavyko kilti vis aukščiau, pasiekti tikslus ir išpildyti svajones. Šunų pasaulyje supratau, kad jeigu labai labai stengtis, daug dirbti ir norėti, pavyks išpildyti betkokią svajonę. Ir taip pat gavau daug gyvenimiškos patirties – turėjau būti ir teisininke, ir marketingiste, ir buhaltere, ir vairuotoja, ir viskuo, kuo tik įmanoma, ir tik mažąją laiko dalį buvo tiesioginis darbas su šuniu. Visa ši patirtis išmokė greitai priimti sprendimus, viską apgalvoti, adaptuotis įvairiose situacijose, komunikuoti su įvairiausiais žmonėmis, spręsti konfliktus. Atrodo, turėjau taip daug energijos ir sugebėjimų, bet taip ir nežinojau kuria kryptimi juos nukreipti...
Tad, nežinodama ką konkrečiai noriu gyvenime veikti, įstojau į tarptautinį verslą, su mintimi, kad pabaigus šiuos mokslus galbūt galėsiu dirbti aviacijoje, galbūt atrasiu kitą kelią. Ir būnant 1-2 kurse vienam iš pažįstamų šeimos nariai siūlė variantus ką studijuoti – ir tarp šimtų variantų nuskambėjo „gal norėtum būti pilotu?“. Man ši mintis labai patiko – iškart pradėjau agituoti ir sakyti, kad šiuo keliu ir turėtų eiti! Į ką gavau atsakymą „tau taip patinka – pati ir eik“. Ir tai buvo pirmas kartas, kai tokia mintis išvis nuskambėjo mano atžvilgiu. Pradėjau mąstyti... Supratau, kad šis darbas atitinka visus mano reikalavimus – tai yra tikslus darbas, reikalauja būtent tų savybių, kurias turiu, tai duos man galimybę keliauti, ne sedėti vietoje, pastoviai tobulėti ir turėti tokį gyvenimo būdą, kokio noriu. Atrodė, kad viskas – štai atsakymas į visus gyvenimo prasmės klausimus!
Pradėjau domėtis, kaip šio tikslo pasiekti, tačiau žinau save – labai greitai užsidegu naujais dalykais, ir taip pat greitai perdegu. Tad nusprendžiau kolkas atidėti šią mintį, pasibaigti universitetą ir tada spręsti, jei vis dar norėsiu – reiškia tai ir yra nuoširdus noras, o jei nebenorėsiu – tai ir gerai, kad nepadariau klaidos anksčiau. Kaip galite suprasti, noras vis dar buvo. Tad pabaigus universitetą pradėjau domėtis iš naujo ir ruoštis atrankoms, vasarą praėjau atrankas ir jau rudenį pradėjau mokytis Pilotų Akademijoje, kur mokslai truko 2 metus ir tai buvo geriausias mano sprendimas – tiek mokslai, tiek dabar jau darbas kasdien suteikia begalę laimės!
Kiek laiko jau dirbate komercinio lėktuvo pilote? Ir kada pradėjote apie savo profesiją kalbėti socialiniuose tinkluose? Kas paskatino pradėti dalintis savo kasdienybe ir darbo užkulisiais socialiniuose tinkluose?
Skraidau su keleiviais už nugaros jau beveik 2 metus, o Instagram intensyviai tuo pradėjau dalintis tik vasario pabaigoje. Tačiau tai nėra pati pradžia – dar būnant akademijoje vis gaudavau pasiūlymų iš administracijos sudalyvauti studijų mugėse, aviacinėse šventėse, vykti į mokyklas pasakoti moksleiviams apie šį kelią bei pilotų akademiją. Ši veikla tesėsi ir jau pradėjus dirbti – nusifilmuoju kompanijos projektuose, sudalyvauju renginiuose.
Atrodo, dalintis šiuo keliu buvo natūralu, tačiau visada yra baisu tai pradėti daryti pačiai Instagrame, juk ką kiti pagalvos? Ši mintis iš tikrųjų atsirado daugelio žmonių paskatinimo dėka, kai susitikus su kažkuo praleisdavome daug laiko kalbant apie aviaciją – supratau, kad žmonės žino daug stereotipų, tačiau nežino kas vyksta iš tikrųjų, kad turi begalę klausimų ir viskas yra labai įdomu. Žiemos pradžioje po truputį pradėjau ruoštis, galvoti, planuoti, ir tiesiog vieną dieną nusprendžiau, kad ŠIANDIEN bus ta diena, kai sukursiu Instagram paskyrą, nebėra ko atidėlioti.
Labai džiaugiuosi priėmusi šį sprendimą – tiek daug palaikymo, žinučių, klausimų sulaukiu! Net nesitikėjau, kad taip greitai tiek daug žmonių susidomės, ir labai džiaugiuosi, galėdama atverti duris į šį stereotipų ir mitų pilną pasaulį, dalintis tuo, kuo gyvenu ir tikiuosi įkvėpti ir daugiau žmonių siekti šios svajonės!
Kaip atrodė Jūsų kelias iki piloto kabinos – nuo pirmųjų žingsnių iki darbo komercinėje aviacijoje? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte šiame kelyje – tiek profesiškai, tiek asmeniškai?
Galėčiau šį kelią suskirstyti į kelis etapus – pasiruošimo, mokslų, ir darbo.
Pasiruošimo laikotarpiu neaišku buvo maždaug viskas, labai daug domėjausi, tačiau vistiek buvo daugybė klausimų, į kuriuos turėjau atsakymus, bet niekaip tai man nesusigulėjo galvoje į vieną paveiksliuką. Būčiau norėjusi tuo metu turėti žmogų, kuriam galėčiau parašyti per Instagram ir užduoti visus klausimus. 😀
Mokslų metu sunku buvo viskas – mokslai vyksta anglų kalba, ir buvau tikra, kad mano anglų kalba tikrai yra nostabi, tačiau supratau, kad visiškai nežinau techninės anglų kalbos. Tačiau tiesą sakant daugelio techninių žodžių nežinojau ir jokia kita kalba… Teorijos kiekis buvo labai didelis – 13 dalykų, bendrai sudėjus užtruko apie 9-10 mėnesių. Daug reikėjo mokytis pačiai – tai ne mokykla, kur mokytojas visą dieną stovi prieš klasę ir pasakoja, o jo niekas neklauso. Visi atėję mokytis pilotavimo yra subrendę žmonės, kurie čia yra savo noru ir rimtai nusiteikę.
Atgaiva buvo pradėjus skraidyti – pradžioje labai intensyvu, jau po 11 valandų skrydžių turėjome pirmą solo skrydį – pirma pamokos dalis su instruktoriumi, jei egzaminas išlaikytas, nusileidžiame, instruktorius išlipa ir turi skristi visiškai vienas. Va tada supranti ant kiek viskas rimta, kaip klaida gali kainuoti gyvybę ir kad dabar pats esi už viską atsakingas. Su laiku streso vis mažėjo, turėjome daug skrydžių, pamatėme iš viršaus visą Latviją ir Lietuvą – Kuršių Neriją, Trakus, namus, vaikystėje aplankytas vietas.
Jau dirbant iššūkiai pasikeitė – kasdienybė nėra tokia sunki, kai viskas gerai, tai nėra labai sunkus darbas, kasdien darome tą patį. Tačiau yra dienų kada supranti kodėl tiek daug mokeisi, kodėl tokios atrankos, kodėl mokama solidi alga – kai baisus vėjas, kai aplink audros, kai keleiviui pasidaro bloga ir reikia kuo greičiau jį gražinti ant žemės, kai dar kažkas atsitinka – tada pasijaučia, kaip viskas rimta ir svarbu. Taip pat pasijaučia asmeniniame gyvenime – mažai laiko praleidžiame su šeima ir draugais, gali reikėti dirbti ir per gimtadienius, ir per Kalėdas, ir per Naujuosius. Neturime jokios rutinos – vieną dieną keliuosi į darbą 3 ryto, kitą dieną tokiu laiku tik grįžtu namo. Tačiau nežiūrint į visą tai, kasdien matomi vaizdai pro langą, kasdien įveikti iššūkiai, galimybės kurias suteikia ši profesija – visa tai persveria visus iššūkius!
Ar šiame kelyje teko susidurti su stereotipais, jog tai vis dar „ne moters profesija“? Jei taip, kaip į tai reagavote? Ką, Jūsų nuomone, svarbu žinoti moteriai, kuri šiandien svajoja apie piloto profesiją, bet dar nedrįsta tuo patikėti?
Stereotipas, kad pilotavimas yra tik vyrų darbas, dar yra labai gyvas ir populiarus. Savo artimoje aplinkoje ar darbe nesusiduriu su tuo tiek daug, bent jau atvirai, tačiau pradėjus tuo dalintis viešai, žinoma, pasipylė įdomesnės nuomonės. Reaguoju į tai tikrai ramiai, sako, kad nereikia klausti patarimo iš žmogaus, kuris nėra ten, kur norėtum būti pats – va tuo ir vadovaujuosi. Man pavyko pasiektį savo tikslą, kasdien skraidinu šimtus keleivių po pasaulį, tai tikrai komentatorių nuomonė nieko nekeičia mano gyvenime.
Darbe tai jaučiasi nebent iš teigiamos pusės – vyrai kolegos padeda nusinešti lagaminą, leidžia pirmai pasirinkti maistą, pasirenka apeiti lėktuvą blogu oru – tikrai nesiskundžiu! Galbūt ir yra tokių, kurie galvoja, ką čia jauna mergaitė pamiršo kabinoje, tačiau visi supranta, kad jei esu čia, tai reiškia išlaikiau visus egzaminus, praėjau visus etapus, turiu tokią pat licenciją, kaip ir bet koks vyras, ir iš profesinės pusės nėra nieko, kas mus skiria, tad visi elgiasi labai profesionaliai ir darbo kasdienybėje visiškai nejaučiu jokio negatyvo šiuo klausimu.
Kaip atrodo Jūsų darbo diena ar darbo grafikas? Kuo ši profesija žavi, o kuo reikalauja daugiausia vidinės disciplinos? Kaip sekasi derinti tokį dinamišką darbą su asmeniniu gyvenimu, poilsiu ir rutina?
Kiekviena darbo diena yra daugmaž vienoda tuo, kad ateiname, pasiruošiame skrydžiui, paruošiame lėktuvą, nuskrendame, nusileidžiame, ruošiamės iš naujo. Tačiau kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga – skrydžiai vyksta 24/7, tad kartais skraidome anksti ryte, kartais vėlai vakare, o kartais darbo diena prasideda link vidurnakčio. Būna dienų, kai skrydžiai yra viduryje dienos, kai visi važiuoja į ofisą, važiuojame į oro uostą, ir vakare prieš miegą grįžtame namo, ir kažkas yra pakomentavęs, kad visai nebelieka laiko sau. Tačiau pilna naktis namuose kartais yra pats geriausias laikas sau.
Ir dar turime labai įvairius skrydžius – kartais skraidome pirmyn atgal ir grįžtame nakvoti namo, kartais turime komandiruotes, nuskrendame kažkur ir skraidome kelias dienas iš ten, o turime komandiruočių, kur nuskridus turime kelias laisvas dienas ir tik tada grįžtame namo. Pastarasis variantas suteikia galimybę pamatyti daugiau iš turisto pusės, tai visada džiaugiamės gaudami tokias komandiruotes.
O kaip sekasi suderinti su asmeniniu gyvenimu ir rutina – taip ir sekasi… 😀 Tiesiog svarbu kasdien turėti savo ritualus, įpročius, tačiau ir neteisti savęs, jei atsikėlus 3 ryto vakare nebelieka kažkam jėgų. Svarbiausias prioritetas – pailsėti, išsimiegoti, ir tik tada jau draugai, sportas, renginiai.
Kokios asmeninės savybės, Jūsų manymu, šioje profesijoje yra svarbiausios?
Manau, kad svarbiausia yra gebėjimas adaptuotis prie situacijos ir mąstyti plačiau, kelis žingsnius į priekį, greitai virškinti informaciją, tačiau tuo pačiu ir mokėti nepriimti skubotų sprendimų ir išlikti ramiam stresinėse situacijose. Kasdienybėje nereikia ypatingų gebėjimų, tačiau visos svarbios savybės pasireiškia neįprastose situacijose. Žinoma, dauguma jų atsitinka simuliatoriuje, tačiau tada ir pasimato, koks yra žmogus ir kodėl yra tokios atrankos norint tapti pilotu.
Ar jaučiate, kad vis daugiau moterų domisi aviacija ir piloto profesija? Kokių žinučių ar klausimų dažniausiai sulaukiate iš kitų moterų?
Tikrai vis daugiau domisi ir vis daugiau ateina mokytis, vis dažniau kabinoje būname dvi moterys. Vienos dažniausių žinučių yra dėl skrydžių baimės – tiek iš moterų, tiek iš vyrų, ir labai džiugina, kad vis daugiau jaunų merginų, kurios dar mokykloje ar universitete rašo ir domisi kaip tapti pilotu, kaip pasiruošti – visada džiaugiuosi tai matydama ir stengiuosi padėti joms šiame kelyje.
Ką Jums pačiai reiškia būti moterimi tokioje atsakingoje srityje?
Darbo metu nesijaučiu niekaip kitaip dėl to, kad esu moteris – manau pirmiausia, jei norime, kad mūsų nepriimtų kitaip, tai ir pačios neturime jaustis kažkaip kitaip dėl savo lyties. Ateinu atlikti savo darbą, kuriam esu kvalifikuota, lygiai taip pat, kaip ir vyrai.
Tačiau už darbo ribų labai džiaugiuosi parodydama savo pavyzdžiu, kad stereotipus galima drąsiai griauti, kad moterys gali ne ką blogiau už vyrus valdyti lėktuvus ir kad šiuo keliu galima drąsiai eiti. Nieko nebandau įtikinti, kad bus lengva – man nebuvo, tačiau tikrai įmanoma.
Ar buvo momentų, kai suabejojote savo keliu? Kas padėjo nesustoti?
Daugiausia abejonių buvo tomis dienomis, kai po 12-14 valandų per dieną praleisdavau besimokant, kai nieko kito nemačiau apart planšetės su egzaminų klausimais, kai imamos didžiulės paskolos mokslams, kurie taip sunkiai sekasi. Tačiau skraidant niekada nebuvo abejonių – tai ir buvo motyvacija mokytis toliau. Skraidant net kai buvo sunku be proto mėgaudavausi, ir mėgaujuosi iki šiol.
Ką Jums asmeniškai suteikė She Is Glowing Klubo narystė?
Man asmeniškai suteikė labai gerą pradžią Instagram profilio kūrimui – radau daugybę kursų įvairiomis temomis ir įdomių pokalbių, norint paklausyti podcastą nebereikia ieškoti, visada žinau, kur galiu rasti įdomius žmones. Dar nepavyko susipažinti su niekuo gyvai – labai tikiuosi, kad greitu metu vis gi pavyks!
Kas, Jūsų nuomone, yra spindinti moteris?
Manau, spindinti moteris yra laiminga moteris – o laimė kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Man tai galimybė gyventi gyvenimą – ne egzistuoti, ne laukti kada diena pasibaigs, ne laukti kol kažkas mane padarys laiminga, o turėti galimybę eiti, kurti, siekti, svajoti, mylėti, pildyti svajones, bandyti naujus dalykus, turėti artimus žmones, pažinti šį pasaulį ❤️
