Ji pasakoja, jog patirties teko įgyti tiek medicinos, tiek pedagogikos įstaigose, tačiau didžiausią malonumą bei savirealizaciją pajuto tuomet, kai pradėjo kurti asmeninę veiklą – online mokymus tėvams, kurių atžalos nekalba arba turi vėluojančią kalbos raidą.
Šiame interviu kalbame apie sudužusią Dianos svajonę, atrastas studijas, kurios suteikė galimybę vystyti asmeninę veiklą bei didžiausius tėvelių iššūkius, kuomet prireikia logopedo pagalbos.
Susipažinkime – papasakok plačiau apie save. Ar visuomet svajojai tapti logopede?
Esu Diana, nuo mažens, kiek save prisimenu, mane traukė muzika. Trijų metukų jau dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse, bet nepatekau, nes susijaudinusi du kartus sudainavau tą patį posmelį. Penkerių metų pati išmokau groti, nuo karo laikų pas senelę, rasta armonika, o įstojus į muzikos mokyklą, man nustatė absoliučią muzikinę klausą ir M. K. Čiurlionio menų mokykla pakvietė mokytis, tačiau tėvai (dėl silpnos sveikatos) manęs neatidavė.
Pagreitintu būdu baigiau muzikos mokyklos smuiko klasę, tačiau dėl jauno amžiaus aš niekur negalėjau stoti teko baigti mokykloje nors 8 klases tais laikais. Tad muzikos mokyklos direktorius man leido toliau lankyti mokyklą ir ruoštis stojamiesiems į Tallat-Kelpšos konservatoriją.
Įvyko nelaimė, persipjoviau dešinės rankos nykščio sausgyslę ir neįstojau, nes neteisingai laikiau stryką (lazdelę, kuria braukiama per stygas). Aš, norėdama likti su muzika, įstojau į chorinį dirigavimą ir baigiau, bet tai buvo ne mano kelias. Kam aš apie tai kalbu? O tam, kad parodyčiau, kaip lengvai gali sudužti svajonės, į kurias investavai visą savo laiką ir energiją ir tavęs niekas nepamokė, kad reikia turėti planą B.
Nutikus šiam įvykiui nusprendžiau, negaliu kurti karjeros, kursiu šeimą ir tik 31 metų panorau studijuoti, pasirinkau 10 specialybių ir įstojau į logopediją. Turėjau du vaikus, tad studijavau neakivaizdžiai 5 metus. Po metų jau dirbau logopede, tad žinias galėjau taikyti iš karto praktiškai.
Trečiame kurse aš jau dirbau vaikų reabilitacijos sanatorijoje, o pabaigusi universitetą turėjau daug medicininių žinių, kadangi uždarbis nedidelis, kelis metus dirbau papildomai ugdymo įstaigose (antraeilėse pareigose). Kai pabandžiau dvi sistemas – medicinos ir pedagogikos, supratau, kad abi jos netobulos. Medicinos įstaigoje ilgos darbo valandos ir trumpos atostogos, o ugdymo įstaigose ilgos atostogos, tačiau daug popierizmo, posėdžių, susirinkimų, planų rašymo ir t.t. Kai pradėjo po truputį kreiptis tėvai dėl papildomų logopedo užsiėmimų, aš palaipsniui mažinaui samdomo darbo valandas. Palaipsniui svarstyklės persisvėrė, tad išėjau į pilnai privačią praktiką.
Kodėl ankstyvo amžiaus vaikai (1.8 – 3 m.), negauna pakankamai pagalbos ugdymo įstaigose iš logopedų?
Medicinos logopedas (klinikinis) priklauso sveikatos ministerijai, o ugdymo įstaigos – švietimo ministerijai. Skirtingi finansavimai, skirtingi dokumentai ir kas blogiausia – dešinė nežino, ką daro kairė, tai neišbaigta sistema. Kuomet dirbau ugdymo įstaigoje, pagrindinis fokusas buvo orientuotas į 5-6 metų vaikus, kad į mokyklą išeitų gražiai ir taisyklingai kalbantys vaikai. O tai ir sudaro visą pilną darbo etatą.
Kaip kilo idėja kurti online mokymus tėvams?
Kai išėjau į privačią praktiką, dauguma tėvų kreipėsi į mane sunerimę, kad vaikai mažai ar visai nekalba, dažnai ieškoti logopedo pagalbos pataria ir šeimos gydytojai. Ugdymo įstaigos mažų vaikų neima, ankstyvosios reabilitacijos tarnybose ilgos eilės, o tėvams didžiulis nerimas, brangus laikas eina. Tėvai ieško logopedo, o jie visi užimti arba laikas netinka dauguma dirba samdomą darbą, tad kilo idėja pradėti kurti online mokymus tėvams. Tai neatstos tiesioginio logopedo darbo, bet po mokymų gal jų ir neprireiks, o jei reikės, tai iki to laiko nors kažkas namie bus daroma ir ne bet kaip, o sistemingai.
Nuo ko priklauso, kada vaikas pradės kalbėti? Kaip tam gali padėti patys tėveliai?
Čia labai platus klausimas, labiausiai viskas priklauso nuo vaiko būklės: kaip jis išnešiotas, kaip gimė, kaip vystėsi, ar serga lėtinėmis ligomis (pvz. alergija), ar turėjo traumų ir panašiai. Tėveliai gali savo vaikui labai padėti, tik jie turi teisingai atsirinkti informaciją ir įsitikinti ar teisingai ją suprato.
Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria mažųjų tėveliai Jūsų praktikoje?
Didžiausia problema – persidirbimas ir neturėjimas nei laiko, nei jėgų užsiimti su vaiku. Aš viską suprantu, reikia stotis ant kojų, išmokėti paskolą ar mokėti būsto nuomą, o jei dar seneliai ne pensijoje, o jei auklė tik prižiūri, kad vaikas nesusižalotų ir viskas, tai iš kur vaikas turi išmokti kalbėti? Ugdymo įstaigoje? Dalis vaikų nekalbėjimą įveikia, o kita dalis – deja, bet ne.
Kaip apibūdintumei spindinčią moterį?
Man spindinti moteris yra ta, kuri kaifuoja nuo to, ką daro ir tuo spinduliavimu sugeba nušviesti aplinkinius ir dar taip, kad jie norėtų į tą moterį lygiuotis.
Dianą gali rasti čia:
Facebook – Diana Anušauskė Švederauskienė
Instagram – @diana_privatuslogopedas
